pradi
 

















 
 
 
 
 Dr. Liudas Jovaia. ventasis Brunonas Bonifacas Kverfurtietis: Dievo dovana Lietuvai (ARTUMA)
 
 

Krikionybs istorijoje paprastai nutikdavo taip, kad pirmasis Evangelij atnes misionierius – ar j nuoirdiai prims krato valdovas – ilgainiui tapdavo tos alies ventuoju globju. Švsdami Lietuvos vardo tkstantmet, danai minime svarbiausi andainykio vykio heroj v. Brunon Kverfurtiet. Dabarties katalikui is tolimas, nepastamas ir net svetimas ventasis – realus asmuo, taiau, deja, veikiau kadaise nutikusios istorijos personaas, nei gyvas artimas utarjas danguje ir sektinas krikionio pavyzdys. Pavelkime, kokio mogaus ir krikionio gyvenimas slypi u visiems gerai inomo lakoniko rao apie misionieri: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagoni umutas su atuoniolika saviki kovo 9 dien nukeliavo dang.“

emikojo gyvenimo kelias

Apie 974 m. Vokietijoje, Kverfurte, gims vietos grafo Brunono snus Brunonas moksi Magdeburgo katedros mokykloje. 995 m. tapo Magdeburgo kapitulos kanauninku. Priimtas imperatoriaus Otono III dvar kapelionu (valdovas jo nevadindavs kitaip, kaip tik „mano siela“), 996 m. karnuotis vykstant imperatori nulydjo Rom. Ten giliai paveiktas inios apie v. Vaitiekaus kankinyst Prsijoje, paliko dvar ir stojo benediktin vienuolyn, galbt ia proga pasirinkdamas Bonifaco vard. Po keleri met patrauktas kamalduli vienuolijos steigjo v. Romualdo pavyzdio, ivyko i Romos ir m gyventi atsiskyrlik grieto neturto, askezs ir fizinio darbo gyvenim.

Brunonas nebuvo paprastas, niekuo neisiskiriantis savo epochos mogus. Vertinamas imperatori, karali, popiei ir dvasinio gyvenimo mokytoj, jis tapo vienu reikmingiausi to meto Katalik Banyios veikj. 1004 m. arkivyskupu misijoms ventinto Brunono apatalika veikla labai iplito: jis vyko Vengrij, lanksi Kijevo Rusioje, i ten patrauk pagoni peeneg krat, ventino vyskup misijoms Švedijoje. Kvieiamas karaliaus Boleslovo Narsiojo, 1008 m. atkeliavo Lenkij ir i ia leidosi kelionn balt emes, kur 1009 m. (veikiausiai kovo 9 d., nors minima ir vasario 14-oji), bdamas madaug 35-eri, baig emikj gyvenim kaip Kristaus kankinys.

Kokia buvo paskutin Brunono misija ir tikroji jo kankinysts prieastis, vienareikmikai atsakyti sunku, nes vairs altiniai pateikia skirtingas, kartais net prietaringas inias. Amininkams nekl abejoni svarbiausia: Evangelij skelbs misionierius buvo nukankintas dl tikjimo – „dl Kristaus, kuris yra Banyios galva, meils (...), romus kaip avinlis, su 18 savo kelions draug“. Kur – Prsijoje, Rusioje ar Lietuvoje – jis padjo galv, veikiausiai niekas ir niekada neatsakys. Visi mginimai atrasti tiksli kankinysts viet – toki iandien minima bent keliolika – tra daugiau ar maiau domios, artimos ar patikimos, taiau nerodomos versijos. Tiksliai neinomos ir kitos jo kankinysts bei palaidojimo aplinkybs. Šaltiniuose sutartinai pabriama, kad misionierius nukankintas nukirsdinant galv, taiau kai kuriuose raoma ir apie galni nukirtim. Nesutampa ir inios dl Brunono palaik likimo. Pasak dalies altini, jo kn (kaip ir v. Vaitiekaus) ipirks Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis; anot kitos versijos, ventasis buvs palaidotas savo misijos vietoje, kur nauja krikioni bendruomen vir savo krjo kapo pastatydinusi banyi. Kur yra jo relikvijos, neinoma ir iandien.

Mus pasiek gana ykios inios ir apie Brunono kankinyst – j paymjo, taiau daniausiai itin lakonikai, vienu ar keliais sakiniais, daugiausia vairi Vokietijos vienuolyn ir katedr (pvz., Magdeburgo, Kvedlinburgo ir kt.) analai; be j, iliko vos keletas platesni, taiau kiek vlyvesni Brunono gyvenimo ir kankinysts apraym. Visi altiniai pagal savo pateikiam informacij skirstomi tris pagrindines grupes: saksikj (bene reikmingiausi jos pavyzdiai – tai Kvedlinburgo analai ir Brunono amininko, Merseburgo vyskupo Titmaro kronika), bavarikj (jos pagrindas – Viperto, neva dalyvavusio Brunono misijoje ir vienintelio likusio gyvo, pasakojimas) ir italikj (bene rykiausias v. Brunono – kaip v. Romualdo mokinio – odinis portretas, paliktas ymaus XI a. teologo ir ventojo, vienuolio kamaldulio Petro Damianio). Šv. Petras Damianis isamiai ir vaizdingai, taiau galbt ne taip tiksliai kaip vokikieji altiniai apra ir v. Brunono misij bei kankinyst; jo pasakojimu, padariusiu bene didiausi tak liturginei ir hagiografinei tradicijai, rmsi ir pirmj lietuvik „Šventj gyvenim“ autoriai, ir Paaislio vienuolyno fresk ciklo sumanytojai.

Neturtlis ir asketas

Kaip liudija biografai, Brunonas Kverfurtietis „buvo auktos kilms ir priklaus garsiai giminei. Dar bdamas vaikas jis, veikiant Dievo malonei, visus pranoko veido groiu ir graktumu, iaugs pastam ir artimj tarpe mielas bei malonus“. Šias prigimties dovanas Brunonas skyr Kristaus meilei ir „pasirinko kilnesnio gyvenimo keli“, „dievikuoju gailestingumu labiau irinktas bti Dievo nei kit tv snumi“. Amininkai vliau taip prisimins Brunon: „kai ryt turdavo eiti mokykl, prie palikdamas namus, pra laisvos minuts, ir tuo metu, kai mes aidme, jis meldsi.“ Bdamas kilmingas ir isilavins dvasininkas, artimas imperatoriaus biiulis, jis bt be rpesi nugyvens prabang ir patog didino – imperijos vyskupo, o gal net popieiaus – gyvenim, taiau tarsi pamirs, k paveldjo ar gijo, nuolat versi pirmyn: tapo vienuoliu, vliau – asketu atsiskyrliu, galiausiai – misionieriumi ir kankiniu.

Brunono biografai ypa pabria jo puoselt neturto meil: gavs daug dovan i savo globjo Boleslovo Narsiojo ir kit turtingj, „greitai [jas] banyioms, savo draugams ir eimynykiams idalijo, nieko sau nepalikdamas“. Jis gyveno „visada velgdamas i Evangelijos eilut: „Kiekvienas, kuris neatsiada visos savo nuosavybs, negali bti mano mokinys“ (plg. Lk 14, 33). Apatalo Pauliaus spjimas „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10) paskatino j „maistui ir kitoms kno reikmms“ usidirbti „savo rankomis ir prakaitu“. Amininkus stebino atsiskyrliai, tarp kuri buvo ir Brunonas: „Kas gi nesistebt (...), mones, anksiau vilkjusius ilkiniais, dargi papuotais auksu apdarais, apsuptus tanki patarnautoj gret, pripratusius prie visokeriop malonum antpldio, dabar matydamas pasitenkinant vien iurkiu apsiaustu, usidariusius, basus, nepuoseljanius savs ir sugniuusius nuo tokio grieto susilaikymo? Visi usim rank darbu: vieni dro auktus, kiti verp, dar kiti pyn tinklus.“ Biografai teigia, kad, „j vis [t. y. atsiskyrli] gyvenim toli pranoko ventojo Bonifaco gyvenimo bdas“. Jis „danai valg per savait tik sekmadieniais ir ketvirtadieniais“, bdamas kelyje „valg kasdien, bet kasdien gyveno i puss duonos [kepalo] ir vandens; veni dienomis, neragaudamas jokio grimo, prie kasdienio maisto priddavo koki nors vaisi ar alumyn akn“. Keliaudavo „psias ir basas, nuolatos giedodamas ir kitus toli pralenkdamas“. I Italijos Europos kratus, iaur nuo Alpi, jodavo arkliu, taiau „visada nuogomis blauzdomis ir pdomis taip kent nepakeniam alt atiauriausiame krate, kad, nordamas nulipti, vargiai bt galjs atplti pd nuo geleins balnakilps, jei nebt padjs kartas vanduo“.

Mokytas raytojas

Gyvendamas asketikai ir neturte, Brunonas nepamiro, kad buvo „ypatingai isilavins laisvj men moksluose, o labiausiai pripaintas muzikos studijose“. Su giesme lpose i vieno Europos krato kit keliavs uolusis misionierius darbavosi ir plunksna, apraydamas savo ventj pirmtak ir biiuli kankini – v. Vaitiekaus ir Penki Lenkijos broli (Brunono biiuli, v. Romualdo sekj) – gyvenim. Leisdamasis paskutinn kelionn prs emes vyskupas Brunonas pasiunt laik Vokietijos karaliui Henrikui II, tuomet kariavusiam su Lenkijos karaliumi Boleslovu Narsiuoju. Šiame tekste, kaip niekur kitur, atsiskleidia rykiausi jo asmenybs bruoai. Pirmiausia – drsa pagarbiai, bet atvirai sakyti ties akis galingiausiam Europos valdovui: „Ar gera persekioti krikioni taut ir draugauti su pagoni tauta [t. y. liutiiais]?“; „Ar ne geriau kovoti su pagonimis u krikionyb, nei imtis jgos prie krikionis vardan pasaulio garbs?“ Apipyls Henrik II tokiais klausimais, Brunonas j ragina: „Taigi atgailauk ir atsiadk iaurumo“, spja: „Jei nori visa daryti vien jga ir niekad gailestingumu (...), saugokis, o karaliau, kad kartais nesupykdytum Jzaus, kuris dabar Tau padeda“ ir atsidsta: „Ak, nelaimingi ms laikai! Po didio ventojo imperatoriaus Konstantino, po tobuliausio tikjimo pavyzdio Karolio dabar yra kam persekioti krikion, utat beveik nra kam atversti pagonio!“ Brunonas pasiskundia, kad dl karo su Henriku Boleslovas Narsusis, nutars negailti pinig prs atvertimui, dabar negals kaip reikiant padti misionieriui skelbti Evangelij. Jis naiviai (?) tiki, kad krikionikas pasaulis yra taikos pasaulis, todl itin skaudiai igyvena kar tarp dviej jam brangi krikioni valdov.

Misionierius ir taikdarys

Brunono laike Henrikui II aikiai matyti ir pagrindinis nenuilstanio apatalo veiklos tikslas – plsti Kristaus karalyst emje, neant Evangelij jos dar nepastanioms tautoms. Misionieriaus paaukim jis pajuto dar imperatoriaus dvare, „pamats senovs kankinio ankstesnio Bonifaco koplyi“ ir tars sau: „Ir a vadinuosi Bonifacas. Kodl gi ir a neturiu bti Kristaus kankinys?“ Vien savo aktyvios misionierikos veiklos epizod – kelion pas peenegus – jis vliau pats trumpai apra mintame laike Vokietijos karaliui.

I Vengrijos patrauks pas „iauriausius i vis pagoni – peenegus“, Brunonas prie savo vali buvo ulaikytas Kijevo Rusios kunigaikio Vladimiro, visaip mginusio atkalbti nuo kelions „pas toki neproting gent“, kur misionierius nieko nelaimt siel iganymui ir patirt vien pai bjauriausi mirt. Galiausiai paties kunigaikio su kareivi briu nulydtas iki krato sienos, Brunonas eng peeneg em, apsikabins Kristaus kryi ir giedodamas responsorij: „Petrai, ar myli mane? Ganyk mano avis!“ Drauge su savo palydovais ne kart buvo suiuptas, ne kart jiems visiems grs mirtis nuo tusios minios rank, taiau perduoti genties vyresniesiems, kurie iklaus belaisvius ir, „bdami protingi [mons], pripaino, kad j em engme trokdami grio“, gavo leidim laisvai veikti. Per penkis mnesius su savo palydovais apkeliavo tris ketvirtadalius peeneg krato, pakriktijo apie trisdeimt moni ir sutar dl taikos su Kijevo Rusia. Peeneg vadai, dkodami Brunonui u jo dka sudaryt taik, paadjo, kad, jei sutarties bus laikomasi, mielai taps krikionimis. Grs Kijevo Rusi Brunonas ventino peeneg vyskup; taip Evangelijos skla rado dirv „blogiausioje ir iauriausioje tautoje i vis pagoni [taut], gyvenani emje“.

Neabejotina, kad su tokia paia taikia Gerosios Naujienos inia Brunonas atjo ir pas ms protvius. Jo ginklai buvo apglbtas kryius ir giesm. Ir kas, jei ne meil – Kristui ir visai nepastamiems, nesuprantama kalba bylojantiems, bet tokiems brangiems monms – paauk nenuilstant misionieri, savotik Evangelijos kolumb, leistis keliones u sãvo, saugaus ir patogaus pasaulio rib? Ši berib Kristaus ir moni meil – iki pat mirties, uantspauduota kankinio krauju, ra Brunono vard ventj „gyvenimo knyg“.

Šventojo atminimas

Brunono atminimo ir gerbimo tradicija niekad nebuvo labai ryki. Pirma, neiliko kankinio relikvij – j saugojimo vieta bt dsningai tapusi svarbiu kulto idiniu. Antra, jo vardas nebuvo susietas su pirmu ar reikmingu Evangelijos skelbimu kuriame nors krate, ir is Kristaus apatalas netapo ypatingu kurios nors alies globju. Šv. Brunono atminimas bene gyviausias buvo jo gimtinje ir tarp v. Romualdo mokini, po savo mokytojo mirties steigusi nauj kamalduli ordin (btent todl Paaislio vienuolyne atsirado ypa reikmingas v. Brunono ikonografijos paminklas – XVII a. fresk ciklas*). Kadangi vieni altiniai j vadino Brunonu, o kiti – Bonifacu, liturginje tradicijoje vyko nesusipratimas, ir vienas asmuo – v. Brunonas Bonifacas – buvo padalytas du: Prsijos apatal v. Brunon (jo vent spalio 15 d.) ir Rusijos apatal v. Bonifac (vent birelio 19 d.). 1673 m. Rusijos misionierius v. Bonifacas paskelbtas Lenkijos ir Lietuvos ventuoju globju; tad Lietuvos vyskupijose v. Brunonas Bonifacas iki pat XX a. pradios bdavo pagerbiamas birelio 19 d. semiduplex rango liturgine vente.

Šioji atskyrimo klaida, sitvirtinusi XVI amiuje, tik XVIII a. buvo aptikta kai kuri istorik, taiau hagiografinje tradicijoje ir liturginiame kalendoriuje iliko iki pat XX a. – lietuvikuose „ventj gyvenimuose“ j 1949 m. pirmasis itais kun. Kazimieras A. Matulaitis MIC. Tuo laiku pastebtinas ir liturginio v. Brunono kulto, tegu ir menko, sunykimas: po I pasaulinio karo susikrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, sisteigus Lietuvos banytinei provincijai ir naujoms vyskupijoms, reformuojant liturgin kalendori atsisakyta senojo Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts laik paveldo, drauge – ir v. Bonifaco minjimo. Tuo paiu metu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradioje, Lietuvos kaimynystje – Vokietijoje (Rytprsiuose) ir Lenkijoje – klostsi nauja v. Brunono, kaip tuose kratuose apatalavusio ir nukankinto misionieriaus bei regiono globjo, gerbimo tradicija. steigta keletas jo titulo parapini banyi, o 1910 m. vokiei evangelikai, mindami savo tautieio kankinysts 900 met sukakt, Giycko mieste, ant Niegocino eero kranto, pastat v. Brunono kryi. Ši vieta, vliau imta vadinti v. Brunono kalva, iandien yra bene inomiausias misionieri menantis paminklas ir piligrimysts centras. Naujas jo gerbimo Lenkijoje etapas prasidjo baigiantis Vatikano II Susirinkimui: ventj pagrindiniu savo globju paskelb Lomos vyskupija, antruoju – Varmijos arkivyskupija (prie j XX a. pabaigoje prisidjo ir naujoji Elko vyskupija). Pertvarkant liturgin kalendori, v. Brunono minjimas perkeltas i kovo 9 d. (gavnios laiko) liepos 12 d.

XX a. antrojoje pusje ir Lietuvos Banyioje atkreiptas dmesys ventj kankin. Rengdama Romos miiol lietuvi kalba (ileistas 1982 m.), Lietuvos Vyskup Konferencijos Liturgin komisija ra v. Brunon antruoju Vilniaus arkivyskupijos globju ir jo minjimui numat liepos 12-j. 1987 m. i dien paskyrus pal. Jurgio Matulaiio minjimui, v. Brunono vent perkelta liepos 13 d. Pastaraisiais metais ji grinta kovo 9-j – misionieriaus ir kankinio gimimo dangui dien.
Minint Lietuvos vardo tkstantmet ir v. Brunono atminimas tapo aktualesnis. J puoseljant 2007 m. Klaipdoje steigta pirmoji alyje v. Brunono Kverfurtieio parapija, o 2009-ieji Lietuvos vyskup paskelbti Evangelijos inios tkstantmetei Lietuvai metais. Belieka linkti, kad jubiliejinse ikilmse, mindami istorinius vykius, atrastume ir tikrj pirmo ms protvi tikjimo mokytojo, palikusio sektin begalins meils pavyzd, veid.

Juk ir Šventasis Ratas ragina: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelb Dievo od. siirkite j gyvenimo pabaig, sekite j tikjimu“ (yd 13, 7).

„Artuma“, 2009 m. liepa–rugpjtis

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi